dūšingas

×dū̃šingas, -a (plg. la. dūšīgs) adj. (1) stiprus, tvirtas: Man ar sakė, ka tas jautis dū̃šingas Jnš. Dūšingo vyro reik tokiam akmeniuo pakelti Ggr.

dū̃šingai adv.: Bėriau dū̃šingai (daug), ale nedygo [burokai] Jnš.